Pesachas ir Velykos: viena išėjimo istorija, dvi sandoros

agnevasiliauskaite7
Mar 6
3 min read

Pavasaris tiek žydų, tiek krikščionių tradicijoje yra ypatingas metas. Tai laikas, kai gamta atgyja, o tikėjimo tradicijoje prisimenamos istorijos apie išlaisvinimą ir naują pradžią.

Žydų švenčiamas Pesachas ir krikščionių Velykos yra dvi skirtingos šventės, tačiau jas jungia viena labai gili tema – perėjimas.

Perėjimas iš vergijos į laisvę.Perėjimas iš baimės į viltį.Perėjimas iš mirties į gyvenimą.

Kad geriau suprastume Velykų prasmę, verta atsigręžti į Pesachą – šventę, kuri stovi pačioje šios istorijos pradžioje.

Naktis, kai prasidėjo laisvė

Pesacho istorija pasakojama Išėjimo knyga. Joje skaitome apie laiką, kai Izraelio tauta gyveno Egipte kaip vergai.

Po ilgų kančios metų Dievas per Mozę pažadėjo išlaisvinimą. Tačiau prieš išėjimą įvyko viena ypatinga naktis.

Izraelio šeimos turėjo paaukoti avinėlį ir jo krauju pažymėti savo namų duris. Tą naktį nelaimė praėjo pro šalį tų namų, kurie buvo pažymėti krauju. Būtent iš čia kilęs ir pats žodis Pesachas – „praeiti pro šalį“.

Tą vakarą žmonės valgė neraugintą duoną, karčias žoles ir avinėlį. Jie buvo pasiruošę kelionei.

Tai buvo ne tik pabėgimas iš vergijos.Tai buvo naujos tautos gimimas.

Iki šiol žydų šeimose Pesachas švenčiamas prie sederio stalo. Tai nėra vien praeities prisiminimas – kiekviena karta kviečiama šią istoriją išgyventi taip, lyg pati būtų išėjusi iš Egipto.

Paskutinė vakarienė Pesacho šviesoje

Kai skaitome apie Jėzaus paskutinę vakarienę Evangelijose, matome, kad ji vyksta būtent Pesacho metu.

Tai nėra atsitiktinumas.

Apaštalas Paulius rašo:

„Kristus, mūsų Velykų Avinėlis, yra paaukotas.“(1 Kor 5,7)

Šie žodžiai atskleidžia labai svarbų ryšį tarp Pesacho ir Velykų.

Pesacho avinėlis – paaukotas ir be trūkumų – krikščioniškoje tradicijoje tampa simboliu Kristaus, kuris atiduoda savo gyvybę.

Tačiau čia įvyksta dar vienas perėjimas.

Jei Pesachas kalbėjo apie išlaisvinimą iš fizinės vergijos, tai Velykos kalba apie dar gilesnį išlaisvinimą – iš nuodėmės ir mirties.

Kryžius – naujasis perėjimas

Krikščionių tikėjime Velykos yra naujojo „išėjimo“ istorija.

Pesacho naktį avinėlio kraujas saugojo nuo laikinos mirties.Velykų istorijoje Kristaus kraujas ant kryžiaus tampa išgelbėjimo ženklu visai žmonijai.

Senajame Testamente Izraelio tauta pereina per Raudonąją jūrą į laisvę.Krikščioniškoje simbolikoje krikštas tampa perėjimu iš seno gyvenimo į naują.

Tai istorija apie Dievą, kuris išlaisvina.

Kaip apie tai mąstė ankstyvieji krikščionys

Jau ankstyvieji Bažnyčios mokytojai matė gilų ryšį tarp Pesacho ir Velykų.

II amžiuje gyvenęs teologas Melitonas Sardietis rašė, kad Pesacho avinėlis buvo tarsi šešėlis to, kas vėliau pilnai atsiskleidė Kristuje.

Vėliau Augustinas sakė, kad Senasis Testamentas yra tarsi paslėptas Naujasis, o Naujasis – atskleistas Senasis.

Tai reiškia, kad senosios istorijos įgauna dar gilesnę prasmę Kristaus šviesoje.

Viduramžių teologas Tomas Akvinietis taip pat pabrėžė, kad Senosios Sandoros apeigos buvo tarsi ženklai, kurie pilnai atsiskleidžia Kristaus istorijoje.

Ryšys ir pagarbus skirtumas

Vis dėlto svarbu prisiminti, kad Pesachas ir šiandien yra gyva žydų tikėjimo šventė. Žydų tradicijoje jis turi savarankišką reikšmę ir nėra suvokiamas kaip Kristaus pranašystė.

Krikščioniškoje teologijoje Pesachas dažnai aiškinamas kaip simbolinis ženklas, vedantis į Velykų paslaptį. Tačiau šis aiškinimas yra krikščioniško tikėjimo perspektyva.

Abi šventės kalba apie Dievo ištikimybę ir apie žmogaus troškimą būti laisvam.