Ar krikščionims dera lankytis pas psichologą?

Straipsnį skiriu tikintiems krikščionims, kuriems svarbu jų dvasinė gerovė ir tikėjimo praktikavimo „švarumas“ ir kurie domisi psichologija. Neretai susiduriu su religingų žmonių kategoriška nuomone, jog psichologija dažnai bando pakeisti Dievą arba gali nuvesti žmogų į klystkelius. Kitaip tariant, psichologija yra pavojinga tikinčiam žmogui, nes Dievo turi užtekti. Tokia radikali nuomonė nėra visiškai pagrįsta.

Pabandykime paanalizuoti žmogų ir tai, kas jį sudaro. Žmogus skirstomas į tris dalis: dvasią, sielą ir kūną. Visos jos kartu sudaro žmogaus visumą ir daro įtaką viena kitai. Kūno samprata yra gana aiški – tai fizinė žmogaus būklė ir sandara. Siela dažnai painiojama su dvasia, tačiau svarbu pabrėžti, kad siela yra grynai kūniškoji dalis – emocijos, protas ir valia. Siela, kaip ir kūnas, gali sirgti, turėti žaizdų, traumų ar vystymosi sutrikimų.

Graikų kalboje siela buvo vadinama „psiche“, o mokslas arba mokymas – „logos“. Taigi, išvertus psichologija yra mokslas apie sielą, psichiką. Psichologija nepretenduoja į dvasią ar dvasingumą – jos ribos čia ir baigiasi. Žinoma, psichologija ieško psichikos sąsajų tiek su kūnu, tiek su dvasia, tačiau darbas psichologo kabinete vyksta sielos, psichikos ribose. Psichologijos tikslas turėtų būti žmogaus elgesio, mąstymo, emocijų ir kitų psichinių procesų pažinimas.

Dvasia – tai, kas išlieka amžina, kas kontaktuoja su Dievo Dvasia. Tai jau dvasininkų laukas ir religijos mokslų tyrimų objektas.

Psichologijos mokslas nėra gamtos mokslas, todėl jis nėra griežtai tikslus. Nors psichologijoje seniai atliekami metodologiškai apibrėžti moksliniai tyrimai, bandantys suprasti žmogaus elgesį ir psichiką, tačiau be interpretacijų šis mokslas neapsieina. Interpretacijos dažniausiai priklauso nuo psichologinės teorijos.

Nors psichologijos teorijos turi tam tikrų bazinių bendrumų, jos tarpusavyje dažnai konfliktuoja, aiškindamos tuos pačius reiškinius skirtingai. Primityviai kalbant, pavyzdžiui, biheviorizmui visas žmogaus elgesys ir reakcijos yra refleksai bei išmokimas. Psichodinaminei teorijai (Freudo teorijai) žmogaus elgesį lemia vaikystės patirtys ir pasąmonė. Humanistinė ir egzistencinė teorijos orientuojasi į žmogaus vidinį pasaulį, pasirinkimo laisvę, atsakomybę ir savirealizaciją – žmogus yra aktyvus savo gyvenimo kūrėjas. Kognityvinė teorija pabrėžia psichikos trijų dalių sąveiką – elgesio, mąstymo ir emocijų. Paveikus vieną dalį, keičiasi ir kitos.

Taip pat egzistuoja eklektinė teorija, jungianti kelias psichologines kryptis ir bandanti paaiškinti žmogaus elgesį, emocijas bei mąstymą. Taigi, psichologija yra toks mokslas, kuriame nieko negalima teigti pernelyg kategoriškai. Psichologai išsako savo nuomones ir rekomendacijas dėl tam tikrų psichinių reiškinių žmogaus ar visuomenės gyvenime, tačiau visko paaiškinti, nuspėti žmogaus elgesį ar sukontroliuoti žmogaus ateitį psichologija nėra pajėgi.

Žmogus yra neprognozuojama būtybė, kuri gali pakilti virš teorijos arba tiesiog netilpti į teorijos rėmus. Būtent čia galime stebėti, kaip įsijungia trečiasis dėmuo – dvasia. Psichologija netiria ir nepaaiškina, kaip tai gali reikštis žmogaus psichikoje, nes neturi tam tinkamų instrumentų. Ji gali tik stebėti ir aprašyti, kas vyksta.

Kur psichologijoje atsiranda pavojus tikinčiam žmogui?

Šiuolaikinė psichologija, kaip ir kiti mokslai – antropologija, sociologija ar istorija – neišvengiamai yra veikiama įvairių ideologijų. Ideologija – tai idėjų, pažiūrų ir vertybių sistema, bandanti aiškinti visuomenėje vykstančius reiškinius, socialinį gyvenimą ir politiką. Ideologijos pavojus slypi jos vertybių sistemoje.

Tam tikra populiari visuomenėje ideologija gali stipriai paveikti net mokslinių tyrimų rezultatus, ypač tokiuose moksluose kaip psichologija ar sociologija, kadangi būtent per ideologinę prizmę bandoma interpretuoti tai, kas vyksta visuomenėje ar žmogaus elgesyje. Dažnai ideologija pristatoma kaip mokslas, tačiau pagrindinė mokslo vertybė yra objektyvumas aiškinant faktus.

Šiuo metu galime stebėti, kaip tam tikros ideologijos, ateinančios iš Vakarų, pradeda veikti psichologines teorijas, įsibrauna į psichologo kabinetus ir pasiekia pažeidžiamus klientus, kurie besąlygiškai pasitiki psichologu, tariamai žinančiu „tiesą“. Tai ypač ryšku šiuolaikinėje psichologijoje, ir dėl to man labai liūdna.

Psichologo vaidmuo ir atsakomybė

Psichologijos metodai dirbant su klientais tam tikra prasme primena psichiatrijoje taikomą vaistų derinimą. Tai tarsi žiurkės paleidimas į tamsų labirintą – ar ji ras kelią, paaiškės tik tada, kai išlys kitoje pusėje. Kas vyksta viduje, dažnai lieka interpretacijų ir spėjimų lygmenyje.

Psichologas ar psichoterapeutas dažniausiai taiko tuos metodus, kurių išmoko savo mokykloje. Vieni metodai veikia, kiti – ne. Psichologinis konsultavimas nėra operacija, kai galima tiesiogiai pamatyti žaizdą. Apie žmogaus vidines žaizdas sprendžiama iš jo reakcijų, emocijų ir elgesio.

Taikydami tam tikrus psichologinius metodus, specialistai tikisi tam tikro poveikio. Jei vieni metodai neveikia, bandomi kiti, atsižvelgiant į kompetencijos ribas. Dažnai pats psichologas ar psichoterapeutas tampa pagrindiniu darbo įrankiu – jo asmenybė turi didelę reikšmę.

Todėl tikintis klientas turėtų atsižvelgti į tai, kas jį konsultuoja, ir prieš konsultacijas daugiau pasidomėti psichologu ar psichoterapeutu. Geras profesionalas, net jei jis yra ateistas, gali puikiai padėti tikinčiam klientui, jeigu jautriai žiūri į jo tikėjimą ir nebruka savo netikėjimo, o orientuojasi į tai, kaip tikėjimas padeda žmogui spręsti psichologines problemas.

Kadangi psichologo darbo laukas yra psichiniai, o ne dvasiniai dalykai, netikintis psichoterapeutas gali padėti žmogui gyvenimo krizėse, santykių problemose, fobijose ir kitose srityse.

Daug pavojingiau yra tada, kai terapeutai ar psichologai savo darbe maišo rytietiškas ar „New Age“ praktikas su psichologiniais metodais, taikydami neaiškias meditacijas ar kitus rytietiškų tikėjimų elementus. Todėl krikščionis klientas turi būti atsargus rinkdamasis psichologą. Visada maniau, jog geriau pagarbus psichologas ateistas nei neaiškų dvasingumą praktikuojantis psichologas.

Krikščioniškos psichologijos poreikis

Labai pasigendu Lietuvoje mokyklų, kurios ruoštų krikščionis psichologus konsultuoti tikinčius žmones. Tokia praktika užsienyje jau seniai egzistuoja.

Aš pati esu psichologė, ir ši sąsaja tarp mano profesijos ir krikščionybės visada buvo mano dėmesio lauke. Galiausiai pastebėjau, kad visos mano psichologijos žinios ir teorijos pereina per krikščionybės filtrą. Būdama sąžininga prieš save ir Dievą, turiu griežtai atmesti tas teorijas, kurios nesuderinamos su Dievo Žodžiu.

Tai padeda man susigaudyti šiuolaikinės psichologijos, įvairių koučingų ir kitų mokymų chaose, atsirenkant tai, kas yra vertinga ir Dievo akyse leistina.

Psichologė Ieva Mockevičienė