Kas Biblijoje yra Jeruzalės dukros?

Pavadinimas Jeruzalės dukros daugeliui gali skambėti paslaptingai ar net keistai. Kai pirmą kartą jį išgirstame, galbūt net iki galo nesuprantame, ką jis reiškia. Ir vis dėlto šis vardas mane labai stipriai palietė dar tada, kai tik pirmą kartą perskaičiau jį Šventajame Rašte. Negalėjau jo pamiršti.

Prisipažinsiu – labai ilgai galvojau, ar toks pavadinimas apskritai tinka puslapiui. Ar moterys jį supras? Ar jis nebus per daug sudėtingas, per daug „religinis“? Tačiau kuo daugiau meldžiausi ir gilinausi į Dievo Žodį, tuo labiau supratau, kad tai nėra tiesiog gražus ar egzotiškai skambantis pavadinimas. Tai yra tai, kaip Dievas kalba apie savo tautą, apie savo dukras. Tai vardas, kuris kalba apie tapatybę, apie pašaukimą, apie meilės santykį su Dievu.

„Jeruzalės dukros“ dažniausiai minimos Giesmių giesmėje – vienoje gražiausių ir paslaptingiausių Biblijos knygų. Hebrajiškai ten vartojama frazė „bənôt Yerušalajim“, kuri pažodžiui reiškia „Jeruzalės dukros“. Senajame Testamente miestas dažnai vaizduojamas kaip moteris, o „miesto dukros“ reiškia to miesto žmones, bendruomenę, tautą. Todėl „Jeruzalės dukros“ pirmiausia reiškia Dievo tautos moteris.

Giesmių giesmėje mes skaitome meilės istoriją tarp Jaunikio ir Mylimosios. Skaitome: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukros: nežadinkite meilės, kol ji pati panorės“ (Gg 2,7). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai tiesiog graži meilės poezija, tačiau krikščioniškoje tradicijoje ši knyga visada buvo suprantama daug giliau.

Per tikėjimą į Jėzų Kristų ir mes tampame šios istorijos dalimi. Apaštalas Paulius laiške romiečiams kalba, kad per Kristų esame įskiepyti į žydiškąjį alyvmedį. Tai reiškia, kad Dievo pažadai ir Jo istorija tampa ir mūsų istorija, kurioje esame pašaukti drauge su žydų tauta. Mes nebesame svetimi. Per Kristų ir mes tampame Jeruzalės dukromis.

Pašauktomis, išrinktomis, mylimomis, priklausančiomis Dievui.

Todėl man šis vardas nėra tik gražus biblinis simbolis. Jis kalba apie tai, kas mes esame Dievo akyse. Šiandien pasaulis labai garsiai bando moteriai pasakyti jos tapatybę – vieni ją stato ant išvaizdos, kiti ant santykių, pinigų, sekėjų skaičiaus ar kitų žmonių nuomonės. Bet visa tai labai trapu. O Dievas mus mato kitaip. Ne pamestas, nereikalingas, atsitiktines, bet kaip dukras. Ir ne bet kokia – Jeruzalės dukra.

Jeruzalės dukros tai moterys, kurios keliauja Dievo link. Moterys, kurios, nors kartais ir pavargusios, pasimetusios ar sužeistos, vis tiek yra kviečiamos į meilės santykį su Kristumi. Moterys, kurios mokosi gyventi ne pagal pasaulio triukšmą, bet pagal Dievo balsą.

Įdomu ir tai, kad „Jeruzalės dukros“ pasirodo ne tik Giesmių giesmėje. Luko evangelijoje, eidamas į Golgotą, Jėzus kreipiasi į verkiančias moteris sakydamas: „Jeruzalės dukros, neverkite manęs…“ (Lk 23,28). Čia jos tampa Kristaus kančios liudytojomis – tomis, kurios pasilieka šalia Jo net skausme.

Galbūt todėl šis vardas ir šiandien skamba taip gyvai. Jis primena, kad tikėjimas nėra tik taisyklės ar tradicijos. Tai meilės istorija tarp Dievo ir žmogaus. Ir mes visos esame kviečiamos joje dalyvauti – kaip Jeruzalės dukros.

Jeruzalės Dukra